1+1=4

Senokai nerašiau.. Bijojau. Nes galvoje sukosi vienintelė mintis, kurios negalėjau viešinti. Bet dabar jau susitaikiau su tuo ir laikas yra saugus :)

Teisios buvo tos, kurios po mano posto apie žindymo nutraukimą sakė, kad pokyčiai neišvengiami ir tai nėra blogai. Aha, tik negalvojau kad tie pokyčiai gali būti TOKIE.

Vos po savaitės vyras man pasiūlė įsigyt testą, nes atrodžiau įtartinai. Purčiau galvą į šalis ir juokiausi jam į akis " tikrai ne!!", bet deja..


Taigi taigi, oficialu. Mes vėl laukiamės!

Baugu buvo vėl išvysti tas dvi juosteles. Truputi neramu dėl vėl ateinančių pokyčių. Lyg ir pagaliau džiaugiausi atsirandančia "laisve", ir vėl "trukt už vadžių - vėl viskas iš pradžių". Bet tai ir tėra tikriausiai vienintėlė niūri mintis pagalvojus apie mažą angelėlį.

Man kiekviena diena yra lyg stebuklas  kai stebiu savo augančią dukrytę, ir lupų kampučiai nevalingai užlinksta į viršų pagalvojus, kad ta laimė greit bus dviguba. O ir išpranašauta data atrodo tokia magiška : 201 05 05! Tikiuosi mano namai jau kvepės alyvom, o žolė bus nuklota obelų žiedlapiais.

Dabar tikrai viskas atrodo lengviau nei pirma kartą, viskas daug paprasčiau. Nesijaučiu nėščia. Jeigu ne pampstantys žandai, viskas būtų  kaip buvę.

Įprastas gražus ilgas ruduo. Kasdieniai pasivaikščiojimai atrandant paprastus dalykus nepaprastai. Kiek laimės suteikia konkorėžis įmestas į ežerą. Kokia laimė išvyst pustauogę voverę.

Saulėtų popiečių, ramių vakarų už lango!! (nes nežinia kada vėl rašysiu) :P

19-ka mėnesių

Esu iš tų baisių žmonių, kurie nekaip negali apsispręsti ko nori iš gyvenimo, nes atrodo ir vienaip yra gerai, ir kitaip galbūt teisinga. Dar tas neapsisprendimas yra ne toks didelis blogis, palyginus su tuo, kaip pagaliau sugalvojus veikti -  valios stoka.

Tada aš vis svajoju kaip būtų gerai, kad aš TAI imčiau ir padaryčiau, ooo, kaip būtų šaunu!! Jau rodos žinau visus tiek teorinius, tiek praktinius dalykus, bet..na, gal nuo rytojaus. Tempiu tempiu gumą, kol vieną dieną supykstu ant savęs, imu ir padarau. Nes jau gėda į save veidrodyje žiūrėti.
Ir kai jau įsivažiuoju, jau rodos pagaliau ta valia įkinkyta, tik dzingt koks tai velnias ant peties : "..ar dabar esi laiminga?"

Kai laukiausi, buvau šventai įsitikinusi - maitinsiu. Maitinti yra būtina, tai labai naudinga ir vaikui ir mamai. Mezgasi nematoma gija, kuri jus jungia, kuri stato pamatą visam ateinančiam gyvenimui. Nėra geresnio maisto kūdikiui, nei motinos pienas. Tik gimęs, tik žįsti jis ir sugeba. O augant vaikučiui, keičiasi ir pienas. Maitinti buvau pasiryžusi, tiek, kiek reikės, kol atpras pati. Be jokio streso. Kad ir iki trejų metų.

Kiek daug teko atklausyti "Dar maitini???", "Tai gal iki pilnametystės maitinsi?" ir primerkus akį šypsotis. Nė motais man buvo tai. Darysiu, tai, ką esu pasiryžusi,galvojau. Šventai tikėjau, kad to reikia mano vaikui. Tuo labiau, kad su kitu maistu sekėsi gan prastokai, jai nieko nebuvo mieliau už pieniuką.

Bet laikas bėgo, mergina augo, o mano kantrybė seko.. Iš skaniai pumpsinčio angeliuko, mano mažoji virto spenelius sukiojančia ant galvos sėdinčia, nuo manęs nenulipančia monstre. Vis labiau gaila darėsi savęs. Kasdien vis daugiau sutikdavau mamų, kurios TAI jau buvo padariusios. Ir gyvenimas visoms tik palengvėjo. Pagaliau nusprendžiau veikti.

Štai jau gera savaitė mamytės pieniukas sugedo ir išėjo pas kitas lelias. Išsitepiau dantų pasta... Aišku mažutei nepatiko, verkė, plėšėsi, bet suprato, kad dbr ten "kaka".

Dabar jau niekuo ir teptis nebereikia, ji nebevalgo nei naktį, nei dieną. Tik prieš užmiegant vis viena pasiprašo makelt maikutę, prisiglaudžia, ir glosto kol užmiega. Jai reikia to artumo.

O aš dbr rašau ir verkiu.. Ar tikrai man to reikėjo?

Nes šiandien supratau. Šis etapas baigėsi. 19ka mėnesių. Done!

Krikštas

Nors dažnai deklaruoju, kad man nusišvilpti  ant kitų nuomonės, bet šįkart pasielgiau nelabai dvasingai ir prieš savo principus. Visada visiems sakydavau, kad krikštyti mažus vaikus, kurie visiškai to nesuvokia yra didžiausia nesąmonė. Prieš jų valią, įtraukti juos į kažkokią sektą..

Bet visgi jeigu šitiek metų gyvuoja ši graži tradicija, galbūt ji tikrai turi kokios naudos?

Labai daug kas klausinėjo kada bus pagaliau krikštynos, ir mes galiausiai pasidavėm ir TAI padarėme. Labiausiai, žinoma, dėl amžiną atilsį Mėjytės prosenėlės, kuri labiau už visus norėjo, kad proanūkė taptų teisėta krikščione.

Krikštu aš praktiškai įtikėjau, nes per visą ceremoniją vaikas plėšėsi kaip tikras antikristas, o tik išėjus iš bažnyčios krito kaip lapas miegų karalystėn, o atbudo geros geros nuotaikos it tikras angelėlis. Dabar ją jau galime vadinti Mėja-Lukrecija. Valio!

Dabar esu rami, kad ją tikrai tikrai saugo angelėlis. Ši diena bus viena iš tų, kurias prisiminsiu visą gyvenima. Buvo tikrai verta.

                                  

Rain rain, go away!!!

Pastarosiomis dienomis vis nesiliauja bajeriai "Heyyy, varom maudytis!! Tik pasiimk kirvį eketei iškirst". Arba tokie perliukai : "Lietuvoje dvi žiemos : viena balta, kita - žalia", "Savaitgalį bus 30C šilumos. 15C šeštadienį, ir panašiai sekmadienį".

Aš tai humoro jausmu tikrai nesiskundžiu, bet žmonės, kada gi jums bus kas nors gerai? Žiemą ojojojoj kaip šalta, sninga fu. Tik truputį pašyla ojojoj per karšta, uoj tvanku, negaliu.

Taip, man irgi labai patiktų kad kasdien šviestų saulė, paukščiukai čiulbėtų, gėlės žydėtų ir pasaulyje būtų taika. Bet realybė kita.

Aš jau ne kartą esu girdėjusi iš pagyvenusių žmonių postringavimų, kad vaje, visą gyvenimą galvojau kad čia va dar palauksiu, čia dar va kažką padarysiu, o va jau mirt tuoj laikas,  o aš dar taip ir negyvenau.

Taip, kad mielieji, nereikia laukti gero oro, pakilios nuotaikos. Užsidėkite botus skaudančia galva ir bėkit patrepsėt į kokią balą. Gyvenimas juk nuostabus!!

Čia va mūsų pastarosios lietingosios savaitės nuotykiai :)