Bet visgi jeigu šitiek metų gyvuoja ši graži tradicija, galbūt ji tikrai turi kokios naudos?
Labai daug kas klausinėjo kada bus pagaliau krikštynos, ir mes galiausiai pasidavėm ir TAI padarėme. Labiausiai, žinoma, dėl amžiną atilsį Mėjytės prosenėlės, kuri labiau už visus norėjo, kad proanūkė taptų teisėta krikščione.
Krikštu aš praktiškai įtikėjau, nes per visą ceremoniją vaikas plėšėsi kaip tikras antikristas, o tik išėjus iš bažnyčios krito kaip lapas miegų karalystėn, o atbudo geros geros nuotaikos it tikras angelėlis. Dabar ją jau galime vadinti Mėja-Lukrecija. Valio!
Dabar esu rami, kad ją tikrai tikrai saugo angelėlis. Ši diena bus viena iš tų, kurias prisiminsiu visą gyvenima. Buvo tikrai verta.
