Tada aš vis svajoju kaip būtų gerai, kad aš TAI imčiau ir padaryčiau, ooo, kaip būtų šaunu!! Jau rodos žinau visus tiek teorinius, tiek praktinius dalykus, bet..na, gal nuo rytojaus. Tempiu tempiu gumą, kol vieną dieną supykstu ant savęs, imu ir padarau. Nes jau gėda į save veidrodyje žiūrėti.
Ir kai jau įsivažiuoju, jau rodos pagaliau ta valia įkinkyta, tik dzingt koks tai velnias ant peties : "..ar dabar esi laiminga?"
Kai laukiausi, buvau šventai įsitikinusi - maitinsiu. Maitinti yra būtina, tai labai naudinga ir vaikui ir mamai. Mezgasi nematoma gija, kuri jus jungia, kuri stato pamatą visam ateinančiam gyvenimui. Nėra geresnio maisto kūdikiui, nei motinos pienas. Tik gimęs, tik žįsti jis ir sugeba. O augant vaikučiui, keičiasi ir pienas. Maitinti buvau pasiryžusi, tiek, kiek reikės, kol atpras pati. Be jokio streso. Kad ir iki trejų metų.
Kiek daug teko atklausyti "Dar maitini???", "Tai gal iki pilnametystės maitinsi?" ir primerkus akį šypsotis. Nė motais man buvo tai. Darysiu, tai, ką esu pasiryžusi,galvojau. Šventai tikėjau, kad to reikia mano vaikui. Tuo labiau, kad su kitu maistu sekėsi gan prastokai, jai nieko nebuvo mieliau už pieniuką.
Bet laikas bėgo, mergina augo, o mano kantrybė seko.. Iš skaniai pumpsinčio angeliuko, mano mažoji virto spenelius sukiojančia ant galvos sėdinčia, nuo manęs nenulipančia monstre. Vis labiau gaila darėsi savęs. Kasdien vis daugiau sutikdavau mamų, kurios TAI jau buvo padariusios. Ir gyvenimas visoms tik palengvėjo. Pagaliau nusprendžiau veikti.
Štai jau gera savaitė mamytės pieniukas sugedo ir išėjo pas kitas lelias. Išsitepiau dantų pasta... Aišku mažutei nepatiko, verkė, plėšėsi, bet suprato, kad dbr ten "kaka".
Dabar jau niekuo ir teptis nebereikia, ji nebevalgo nei naktį, nei dieną. Tik prieš užmiegant vis viena pasiprašo makelt maikutę, prisiglaudžia, ir glosto kol užmiega. Jai reikia to artumo.
O aš dbr rašau ir verkiu.. Ar tikrai man to reikėjo?
Nes šiandien supratau. Šis etapas baigėsi. 19ka mėnesių. Done!
