Žinoma, didžioji švytuoklė esu aš pati. Ir lyg ir suprantu, kad mano vaikų nuotaika yra mano pačios atspindys, bet nieko negaliu sau padaryti. Atsitokėju tik tada, kai pastebiu, kaip krupteli mano mažylė U, kai rėkiu, ant M, kad nerėkautų, nes prikels sesę. Anekdotas ane?
Bet iš tikro sunku su dviem mažais vienai. Psichologiškai. Labai laiminga esu, bet ir pavargus, dėl to labai greit supykstu, ko pasekoje ir liūdžiu paskui. Bet nieko, juk adaptacija laikotarpis laikinas. Mes išgyvensim ir jį. Dar ne tiek išgyvenom.
O šiaip tai viskas labai gerai. Vasara juk pagaliau! Ir svajonės kaip sesutės kitais metais abi bėga per žydinčių pienių pievą į mano plačiai išskėstas rankas. Mano rankos vis plečiasi, į jas telpa vis daugiau. Meilės.
O tėtis grįžęs iš darbo turi atlaikyt tris bučinius. Sakau: - Ne per daug?
-Ne.
