Pavasariop.

Nors šiandien tik vasario 2-oji, bet man grynas pavasaris! Saulė švietė, paukšteliai čiulbėjo, o mes su dukryte vis ėjom ėjom..kol pargriuvom :) Ir aš ir ji, nusiridenom nuo kalniuko. Sekundei išsigandau..juk laukiuosi 27 savaitė, bet kai mano mažoji M pradėjo garsiai kvatotis, juokas suėmė ir mane. Neskaudžiai lengvai krestelėjom.

Mano dukrytė yra tikra ožkytė : tik kas negerai - iškart į ašaras. O ji labai aktyvi, visur lipa, lekia, dažniausiai krenta ir užsigauna. Tai aš jau kurį laiką, kai ji tik kur nors  bumbteli, imu šnypšti ir juoktis, ale : "pfffffffff........aaaaahahahaaah!!" Ir su laiku ji pati išmoko iš savęs juoktis. Nežinau ar čia gerai aš sugalvojau, bet šiandien šitas jos įgūdis tiesiog mane pakerėjo. Visada bijojau pakristi ant ledo su pilvu, ir kai tai pagaliau nutiko, mintyse išsigandau, bet tas jos juokas... dar ir dbr pagalvojus nusišypsau :)

Lygiai po savaitės jei jau bus DU. Du metai mūsų buvimo kartu. Tokie ilgi ir kartu tokie trumpi. Per juos daug ko išmokome vieni iš kitų. Tik turint ir matant kaip auga tavo vaikai, supranti kaip greitai bėga laikas.

Dar po poros savaičių man bus 27-eri. Kur irgi kažkaip nelabai tikisi, nes jaučiuosi dar tokia maliafka. Ypač kai dūkstame su M ir jaučiu kad man taip pat smagu kaip ir jai. Tik tas mano pilvas žiauriai trukdo :)

Lauktis antrą kartą yra tikrai kitaip nei pirmą. Anokia čia naujiena. Bet gal todėl, kad mano pirmagimė dar tokia maža ir reikalauja daug mano dėmesio. Apie tą, kitą būtybę viduje, praktiškai neturiu laiko net susimąstyti. Nebent naktį, kai rodos pagaliau užmiegi atvargusi dienelę, o ten viduj prasideda "veiksmas". Ir ojej galvoji..."gal ir tu eik miegot??"

Mintis, kad jau greitai mūsų šeima pasipildys dar vienu nariu ir jaudina ir baugina. Baimės tokios pačios kaip ir daugelio : ar susitvarkysiu, ar vyresnėle nepavydės ir pan..  Bet stengiuosi mintis vyti šalin, nes juk nežinia kaip ten bus, o bus kaip bus ir nieko čia nepakeisi. Viskas bus gerai! Net jei nebus gerai, tai bus normalu.

Svarbiausia pačiai išlikti harmoningai savyje ir paskirstyt savo meilę visiems vienodai, kas yra lygiai taip pat natūralu. Bet aš juk moteris ir truputį pasiparint man reikia, net jeigu rūpesčiai tik mano galvoje.

O šiaip gyvenu gerai. Vasaris mano mėgstamiausias mėnuo. Gal todėl kad skamba panašiai kaip Vasara. Na bent jau nuotaika tai tikrai atostoginė. Gimtadieniai, meilės dienos, valstybinės šventes su ilgaisiais savaitgaliais (ir galimybe ilgiau pabūt su tėčiu). Žodžiu valio valio valioooo!!!!!!


Foto iš neseniai buvusio, smagiai praleisto laiko: