Noriu i lauką, bet kol išsiruošiu pradeda lyti. Vartau įvairius receptus, norėdama pagimti kažką ypatingo, bet šaldytuve tam tinkamų produktų nėra.. Noriu atrodyti gražiai, bet kramsnoju šokoladą neplauta galva. Liūdžiu, kad draugai mane pamiršo, bet pati retai kam paskambinu..
Galvoju, kad esu labai tolerantiška, bet kaiiiip mane siutina idiotai aplinkui. Kiekvieną dieną bandau save įtikinti, kad visas mano pasaulis priklauso tik nuo manęs pačios, bet vis nesugebu pasiryžti pokyčiams tapti geresne. Vis laukiu kažkokio ženklo, kažko ypatingo, o realiai tiesiog tingiu tingėt..
Nesuprantu, kas čia per krizinis laikotarpis, bet jaučiuosi visiškai išsikvėpusi. Atsikeliu ryte jau pavargusi ir vis tikiuosi, kad šiandien nuveiksiu kažką naudingo, bet suprantu, kad jau vakaras. Kasdien vis labiau noriu atsisakyti tų gyvenimo šiukšlių, kaip kompiuteris, televizorius, mėsa ir cukrus ir pan., bet pagaunu save kokia esu nuo jų priklausoma.
O gal čia atsivertimo pereinamasis koks laikotarpis? Kai ta duobė vis gilėja gilėja ir galiausiai krenti taip greitai, kad išmoksti skristi? Tikiuosi. Tikiuosi jau ryt supyksiu ant savęs taip stipriai ir pakeisiu viską iš pagrindų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą