Magic time.

Pagaliau RAMYBE. Nepamenu kada taip buvo, kad sedeciau su chalatu ir gurksnociau arbata. Viena, tyloje.

Uz lango osia miskas, namuose prislopintoje sviesoje zybsi egle, mergaites pataluose, o musu tetis pakeliui namo is Karalienes. Taip jo jau laukiam. Du menesiai ejo ilgai.

Ir kartu labai greitai...

I mano gyvenima sugrizta Kaledos. Tos tikros, apie kurias visa kalba.

Buvimas kartu, siluma ir geris. Kaledu ryto laukimas, ir tos ju akis, pripildytos dziaugsmo.

Buvo metas, kai dirbau ir tusinau. Daugiausiai ir dirbdavau per sventes..  As ju nesureiksmindavau.

Del to, kad suauges zinai, jog kaledu senelio nera ir dovanos yra visas tavo pajamas nunesantis blogis. Del to, kad vienintele mintis prie kuciu stalo, zvangsinti mintyse -  kaip greiciau pabegti pas draugus. As tiesiog praskipindavau kaledas.

Dauguma mano tu draugu, tikiu tebesvencia sventes, kaip ir seniau. Bet mano misija nuo siol : per sventes - sukurti pasaka. Ne tik vaikams, bet ir sau. Labai to jausmo pasiilgau.. Jaukumo.

Noriu kepti imbierinius sausainius, svarinti bei puosti namus, uzsideti vilnones kojines, isisukti i minksta pleda, ziureti i sokancia ugni. Kad ir kaip bebanaliai tai skambetu. (Banalumu siaip nera, apie juos kalba zmones, kurie ju neturi ir pavydi pirmiesiems.) Kol kas viskas pagal plana! Net prisnigo siandien!

Beje, siandien didckei M buvo pirmasis oficialus susitikimas su Kaledu seneliu. Manau jai patiko :)

Laimė.

Už lango pilkuma, namuose šaltis, bet širdyje šviečia maža saulutė, kuri šildo ir kutena. Kažkoks nepaaiškinamas ramybės ir pilnatvės pojūtis pagaliau. Tiek buvau išsikankinusi nuo tos milžino raudonojo mėnulio pilnaties, kad net nebežinau kiek pakelių vaistų nuo galvos skausmo per pastarąsias savaites buvau išgėrusi.

O galvą man skauda nuo beleko. Jei nepavalgau, jei pavalgau, kas man netinka (pvz. kava ar sūris, kurį dievinu), nuo kvapų, nuo garsų, nuo pačios savęs. Taip sunku būti mama. Taip sunku atsisakyti savęs, savo norų, troškimų, bet verta.

Vakar eilinį kartą susiraukusi po sunkios dienos, nuo riksmų skaudančia galva, aprėkusi vargšą pavargusį vyrą, kuris maudė dičkę vonioje, tamsoje supau mažąją U, ir tyliai vaikštinėdama stebėjau televizoriaus ekraną. Mirė tas, mirė anas, bažnyčios, vainikai, artimųjų atsiliepimai, mintys apie amžinybę galvoje sukosi vis greičiau, ir... kai reportažą pradėjo apie jauno ugniagesio šeimą, mano širdis nebeatlaikė. Ašaros liejosi upeliais išvydus trimetės mergaitės besišypsantį veidą perrėžtą juodu kaspinu kamputyje. Tas mažas baltas karstelis nešinas priekyje tėvų tikrai nemenkai man tvojo per galvą.

Jeeeeetus, kuom gi aš nepatenkinta??! Kad negaliu išsiplauti galvos kada noriu, kad nagus kerpu trumpai su žirklėmis, o ne lakuoju geliniu?? Kad negaliu išlėkti į centrą pasibūt su draugėm? Nirštu, kad namai maži, nėra kur kojos pastatyt nuo žaislų, bet kiek daug žmonių svajoja nors apie kokį savą kampą.

Pykstu, kad verkia zyzia viena paskui kita, bet kas būtų jei netekčiau jų????

Kaip jos gyventų jei man, mums kažkas atsitiktų???

Šiais neramiais laikais, kiekviena nugyventa sekundė reikšminga. Juk taip nedaug tereikia, kad gyvenimas sudūštų į šipulius. Mielosios, vertinkim, tai ką turim!!  Aš šiandien labai dėl to esu laiminga.

Kad aš, mano šeima, visi yra sveiki, gyvi, pavalgę, turim stogus virš galvos ir pan. Net stogo nereikia, svarbiausia turėti vienam kitą.

Žinau, kad blogiausias jausmas, žmogui išėjus, taip ir būti jam nepasakius kaip jį mylėjai. Koks jis tau brangus. Tad vakar pažiūrėjus panoramą apkabinau vyrą, ir pasakiau : " Jei man kas atsitiktų, žinok, kad aš labai tave mylėjau".

Dabar rašydama jaučiuosi beveik lyg ruoščiausi nusižudyti, bet anaiptol, šiandien trykštu gyvenimu kaip niekad! Net saulė iš širdies iššoko į už lango :)

Kartais reikia tiek nedaug, kad išbristum iš užburto rato. Išmokti pamatyti ženklus, juos perskaityti ir suprasti. Visata nuolat juos mums siunčia.

Pas broliukus latvius karvių mieste.

Šią savaitę įgyvendinau savo jau gana seną svajonę apsilankyti Ventspilyje. Visi juk žino, kad Latvijoje paplūdimio ruožas penkis kartus didesnis nei Lietuvoje, ir tikrai nereikia spraustis pležuose kaip šprotams Palangoje.  Nors gal niekur tokiomis dienomis nebūtų.. oras buvo 17-19 laipsnių šilumos, debesuota, protarpiais su lietumi.

Nusivylimo tikrai nebuvo, nes ten yra ką veikti ir apart jūros. Ventspilis žymus  savo karvėmis ir gėlynais, o svarbiausia - tai vaikų miestas. Mieste yra didelis nemokamas pramogų parkas skirtas įvairaus amžiaus pypliams, kuriame ir praleidome didžiąją laiko dalį. Tai pat yra ir mokamas su baseinais, kuriame nebuvome. Užtad bus ko sugrįžti, kai merginos paaugs.

Pležuose taip pat pilna visokiausių supynių, suolelių, laipynių. Kaip nuostabu žaisti ant pačio jūros kranto!

Pats miestas labai mielas akiai, dauguma tarybinių pastatų renovuota, visur fontanai, gėlynai. Yra keletas parkų, tad galima tiesiog pasivaikščioti jaukioje aplinkoje.

Tuo labiau, kad tikrai net nesijauti užsienyje : visur girdėti lietuviška šnekta. Vien mūsų kempinge, kuriame gyvenome, išskyrus šeimininkės automobilį, visų liekusiujų numeriai puikavosi LT ženklinimu :)

Tikrai rekomenduoju visiems, kas dar nebuvote!