Uz lango osia miskas, namuose prislopintoje sviesoje zybsi egle, mergaites pataluose, o musu tetis pakeliui namo is Karalienes. Taip jo jau laukiam. Du menesiai ejo ilgai.
Ir kartu labai greitai...
I mano gyvenima sugrizta Kaledos. Tos tikros, apie kurias visa kalba.
Buvimas kartu, siluma ir geris. Kaledu ryto laukimas, ir tos ju akis, pripildytos dziaugsmo.
Buvo metas, kai dirbau ir tusinau. Daugiausiai ir dirbdavau per sventes.. As ju nesureiksmindavau.
Del to, kad suauges zinai, jog kaledu senelio nera ir dovanos yra visas tavo pajamas nunesantis blogis. Del to, kad vienintele mintis prie kuciu stalo, zvangsinti mintyse - kaip greiciau pabegti pas draugus. As tiesiog praskipindavau kaledas.
Dauguma mano tu draugu, tikiu tebesvencia sventes, kaip ir seniau. Bet mano misija nuo siol : per sventes - sukurti pasaka. Ne tik vaikams, bet ir sau. Labai to jausmo pasiilgau.. Jaukumo.
Noriu kepti imbierinius sausainius, svarinti bei puosti namus, uzsideti vilnones kojines, isisukti i minksta pleda, ziureti i sokancia ugni. Kad ir kaip bebanaliai tai skambetu. (Banalumu siaip nera, apie juos kalba zmones, kurie ju neturi ir pavydi pirmiesiems.) Kol kas viskas pagal plana! Net prisnigo siandien!
Beje, siandien didckei M buvo pirmasis oficialus susitikimas su Kaledu seneliu. Manau jai patiko :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą