Visada mėgau suptis. Bėgdavau į darželio kiemą ant supynių, net tada kai nereikėdavo į daržęlį. Tėtis man buvo kaime pats savomis rankomis sumeistravęs vienas, kad galėčiau suptis kada tik panorėjus. Tiesą sakant, tai buvo vienintelis dalykas traukęs mane į kaimą. Kol vieną dieną aš patapau tokia didelė joms, kad nusileidau tiesiog ant žemės - sulūžo.
Mūsų kieme šeškinėje buvo vaikų aikštelė, tai aš ten mėgdavau užsukti po darbo ir paskambint mamai besisupdama. Kol laukiausi, šito ritualo žinoma nenutraukiau, gal todėl ir dukrytė baisiai mėgsta suptis. O gal šiaip koks, supimosi genas :)))
Kai tik ji išmoko vaikščioti, nuo tada, jeigu tik pamato sūpynes - skuodžia tekina jų link. Tai mūsų tėtis savo gimtadienio proga Mėjytei padovanojo nuosavas. Valiooo!!! Supomės pusė dienos. O tėveliui buvo pati geriausia dovana matyti savo vaiką laimingą.
Na ir pats buvo sekundei užlipęs, nes išlaiko iki 100kg. Tikimės kad šitas pirkinys bus tikrai ne vieneriems metams ir džiaugsis ne vienas vaikas.
O čia dar keletas kaimo (ne)linksmybių :
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą