Auginu piktžolę, neravėtą ir nelaistomą

Man tik 25-eri metai. Atmintimi nesiskundžiu. Puikiai prisimenu, kad pati visai neseniai buvau vaikas. Kaip norėjau lipti į medį, ar paleist gniužtę į važiuojančia mašiną. Tai kodėl kiti tik patapę tėvais iškart sustabarėja??? Meta labai protingus viską žinančius, ir jau visko atsikandusius.

Perskaito tris, penkias psichologijos knygas, kaip auklėti vaiką,  ir jau patampa ekspertais ugdymo klausimais. Bet ar gi yra kažkokia formulė kaip tinkamai auklėti asmenybę ar tapti laimingu? Nes jeigu būtų, tai  gal visi tą knygą perskaitom ir tampam "vienuoliais milijonieiriais, pardavusiais ferari"?

Aš paskutiniu metu esu savo gyvenimo stebėtoja ir tyrinėtoja. Stebiu su kuo bendraugu, kaip bendrauju, kaip gyvenu aš ir tie kiti. Kaip mano vaikas bendrauja su jų vaikais, kaip jie bendrauja su savo vaikais. Ir vis svarstau, kaip elgtis su savo vaiku teisingai. Kasdien neapleidžia mintys, ar tikrai esu gera mama. Na, gal per trumpai dar tyrinėju, bet neradau dar nei "namų be dūmų", nei vaiko be kaprizo. O ir nusprendžiu būti ne gera, o tiesog mylinti mama.

Vienintelis teisingas pasakymas, tai žinau, kad nieko nežinau. Ir tai irgi yra žinojimas!! Tad vaiko auklėjimas yra grynas eksperimentas. Niekada nežinai, kaip jis pasibaigs ir koks bus rezultatas. Netgi auklėjimas tais pačiais metodais, pasekmės gali būi visiškai skirtingos.

Savo vaiką bandau ugdyti grynai intuityviai. Neperskaiciau nei vienos knygos, na gal tik keletą straipsnių, kurie mano galvo buvo elementarus, ir tik dar labiau pagrinde mano įsitikinimus. Kaip ir apie maitinimą. Viena knygelė, ir štai jau 14ka mėnesių, kaip pienulis niekur nedingsta!!! Isivaizduojat?

Svarbiausia manau yra nepanikuoti, atsipalaiduoti!! Per daug nieko nedrausti (išskyrus kai tikrai yra pavojinga), stebėti situaciją ir matyti ją vaiko akimis. Jam gi visiskai dzin, kai stovi baloj ir turškiasi, kad jo sriukė mamai kainavo ketvirtadalį pašalpos, ir kaip sunkiai jai rankomis teks ją skalbti. Arba, kodėl mama neleidžia man valgyti smėlio, kai pati net neragavo? Iš kur žino, kad fu?

Stengiuosi, kuo mažiau pykti, kai košės šaukštas lekia tiesiu taikymu i sieną, o ne i burną, ar kai krykštauja sumerkus rankas iki alkunių i klozeto vandenį. Tai jos pasaulio pažinimas - jos vaikystė!!! Ir ji taip greit pasibaigs!! Kurios ji nė neprisimins... Ir tai mano maža pilna pokštų mergaitė, kuri žinau, viena diena bus graži rafinuota damutė :)