NAMIE.

Nors buvau atostogų, bet dar vis jaučiuosi pavargusi.. Supratau, kad nieko nėra neįmanoma, bet visgi skristi vienai su vaiku yra iššūkis. Ačiū visiems dievams, kurie mane išklausė, ir skrendant atgal, mano baubošiukas beveik visą laiką pramiegojo. Išlipusi iš lėktuvo, netgi nesipriešino sėdėti vežimėlyje, už ką, aš jai esu labai dėkinga. O gal tiesiog viskas buvo paprasčiau, nes tai buvo nebepirmas kartas, nei man ,nei jai.

Na ir visgi, kaip ten sakoma : "Pasaulis tai knyga. Jeigu niekur neišvykai, vadinasi, perskaitei tik vieną puslapį". Taigi mano pažinimas padidėjo dar vienu puslapiu - Belgija. Mano pastebėjimai, kaip lietuvaitės štai tokie:

• Gatvėse nėra vaikų
• Niekam nešalta
• Niekas nieko nesigėdija
• Daug musulmonų
• Žiedai/gėlės/kvepia

Belgės mamytės augina vaikučius iki 3 mėn, tada jos grįžta į darbus, o vaikučiai vežami į darželius. Darželiai ten žinoma ne tokie, kaip čia. Grupėse +/- septyni vaikeliai, o juos žiūri 4-5 auklėtojos. Berods nuo 3,5 metų vaikai pradeda eiti į mokyklas. Kas dar nustebino, kad vaikai neina pietų miego, bet eina miegoti nakčiai kokią septintą vakaro.( Aš irgi pamėginau taip padaryti paskutiniąją dieną, nes reikėjo keltis 4tą nakties ir judėti link oro uosto. Ir pavyko!! Buvo netgi visai neblogos nuotaikos, ir kėlėsi naktį irgi be problemų.). Vaikams televizorius yra tabu, maximum valanda laiko šeštadienį. Trumpa diena mokyklose ir darželiuose - trečiadienis. Tada vaikus pasiima seneliai ir veda juos į būrelius ar kaipnors kitaip pramogauti. Toks mini savaitgalis vidury savaitės.

Ten labai populiaru skautai. Vasara vyksta stovyklos, šiaip prisigalvoja įvariausių veiklų savaitgaliais, taigi tėvai vaikų kaip ir nemato. Tik trečiadieniais. Vaikšto vaikai su šortais iki -7 temperatūros, nes jei ne, tai koks tu skautas. Draugė pasakojo, kad Belgijoje praktiškai po Valentino dienos jau visi laiko, kad atėjo pavasaris, ir vaikšto be striukių ir panašiai.

Besišlapinantis berniuko fontanas ne šiaip sau vienas iš belgiškų simbolių, supratau, kad žmonės ten perdaug nieko nesigėdija, ir visokios biologinės bei anatominės kūno funkcijos yra normalu. Beje, fontanas yra ir su besišlapinančia mergaite, kurį aš tiesiog įsimylėjau. Tupi sau tokia, su dviem kasytėm. Tas belgų atvirumas mane labai sužavėjo, nes aš to pasigendu Lietuvoje. Kartais kaip sako Katleris, reikia būti "bišky paprastesniems". Briuselio centre maitinau savo merginą krūtine, ir nejaučiau jokio streso. Dar netgi viena moteris su hidžabu buvo privedusį berniuką kokiu trejų metų ir kažką aiškino, kiek supratau atseit, kad jis irgi taip valgydavo. Na tiesiog pasaka!! O pabandyk taip Vilniuje.. na aišku galiu, bet visgi nedrįstu.

O tų su hidžabais tai tikrai daug. Aš esu visiškai persmelkta tolerancijos, ir neturiu jokių rasistinių nusiteikimų, tieisog tai mano akiai nėra įprastas vaizdas. Taip egzotiška ir įdomu, kaip jie įsipaišę toje europietiškoje kultūroje.

Buvome ten tikriausiai per patį medžių žydėjimą. Viskas kvepėjo, o kamanės dūzgė ratais. Nors ten pastatai pilki, šalti ir šaligatviai grįsti akmenimis, bet gėlių ten tikrai netrūksta. Narcizai susodinti tiesiog pievoje, tikrai glostė man akis. Mačiau panašiai padaryta yra ir Druskininkuose, ir aš sau tyliai šnabždėjau "jeigu kadanors...kaip nors...kurnors...turėsim kokį namuką...tai irgi užsisėsiu pievą narcizais". Daug didelių vazonų tieisog gatvėse, ko pasigendu Lietuvoje, nes juk gėlės taip pakelia nuotaiką.

Grįžome į pavasarį čia. Laukiu kada sužydės sodai. Nes vakar praėjusi pro miškelį mačiau, kad tarp kalno šiukšlių pilna mėlynuojančių žibuoklių! Welcome to Lithuania!!

Ir vistiek namie geriausia!!! <3

Angelas nepadejo

Rodos didziulis vejas ir ateinanti puga, tikrai buvo zenklas, kad skrydis nebus lengvas, bet kur jau desies kaip sakant..

Uzsidejau Mejai dovanota stiklini angeliuka, kuri padare vyro teta, todel tikejau, kad bus ikrautas teigiamos energijos ir pades.

Dekoju Dievui, kad nors drauges, pas kuria skridome, draugas skrido tuo paciu reisu. Tai  nors su lagaminu padejo. Atgal zadu pasiimti kokia maza kuprinyte. Jeigu buciau buvus viena, tai tikrai nezinau kaip viskas butu pasibaige.

Isvedziau tokia teorema :  su metu laiko vaiku skristi yra nepatogiausia ir sudetingiausia ( juk kol dar nevaiksto tai turi ant ranku ar vezimuke ir ramu, o jei vaikas jau kokiu dvieju metu tai gali bent jau susikalbeti su juo kazkaip pasakyti kas kaip bus).

 Na o su sita mano cikittita tai ojojoj, toks vaizdas, kad nuo grandines atitrukus, tik paleidi, tai varo tiesiai kiek akys uzmato, o jei pagauni ir laikai ant ranku spardosi, zviegia ir kanda..buvo tikrai nelabai malonu. Pati nesitikejau to is savo vaiko..

Lektuvas zinoma velavo..ji vis labiau draskesi, man daresi vis labiau karsta su striuke ir dar visom tasem. Nu kaip kupranugaris dykumoj, atsakau!

Galiausiai ilipom, ir rodes, kad viskas kaip ir gerai, pakilimas, kurio labiausiai bijojaum praejo sklandziai, neverke nieko, bet..mazdaug apie 23h atejo jos miego metas ir matyt nuovargis, ispudziai padare
savo.

 Klyke net duso, kokias 20min, nesigedinau nei maitinti, bet taip uzsizviegus buvo, kad nei papulio nenorejo, galiausiai isiuliau ir uzmigo. Buvo ramu kokias 20min, kol kazkas kazko nepranese per garsiakalbi, ir ji nubudo kaip zombis raudonom akim. Apsizvalge visa drebedama ir vel viskas nuo pradziu : bliovimas iki dusimo...

Kosmaras...vel pavyko nuraminti ir uzmigo. Nepraejo nei 15min ir nusileidom. O fak galvojum vel ja kelt...na prikeliau siaip ne taip, nebeverke, as net itariu kad ji miegojo,  tik atsimerkusi, nes isvis nejudejo. Nei garselio neisleido, tik ziurejo kazkur i toli i viena taska..

Gaila mazutes, o ir negaliu pagalvoti kaip reikes grizti atgal, kai teks keltis 4ta valanda nakties.. Zodziu, gal zinot kas turi teleportacijos koki irengima???!

Viskas bus gerai!!! Kadanors..

Širdyje nerimas, kojose skausmas, galvoje - migrena. Yuhu!!Kas gi galėtų būti "nuostabiau" už šitokį derinuką? Na bet principe jaučiausi gerai...(exited!!)

Ryt su Mėja skrendam pas draugę į Belgiją. Skrydis man bus tikras iššūkis. Baisoka vienai skristi su vaiku pirmą kartą, tuo pačių tempti lagaminą ir dar skaudančias kojas paskui save. Gal dar taip nesijaudinčiau jeigu manoji padauža nebūtų tokia Zosė. Jai viskas įdomu kas nauja, reikia pažiūrėt, paliest, o jeigu neleidi - paleidžia tokias dūdas!! Kažkodėl man prieš akis iškyla toks vaizdinys :  bėgioju pirmyn-atgal per tą lėktuvo taką paskui vaiką, Mėja krykštauja,čiupinėja kiekvieno bedrakeleivio batų sagtį, o aplinkiniai dūsauja iš nepasitenkinimo. Tokiu atveju, būtų tikrai gėda pelėda. Planuoju prisirašyt į telefoną kokių multikų, ir gal taip bandyt prastumt laiką.

Dar įsivaizduoju tokį senarijų, kad ji ima ir nulūžta tame lėktuve nakties miegui, nes skrydis 21.00 h.Būtų tikrai super!! Bet kaip tada ją prikelti po pusanrtros valandos, apvilkti, išsinešti iš orouosto ir tada vėl automobiliu važiuoti valandą laiko?? Oh..

Žinoma, dar nesu nei bilietų atsispausdinus, nei lagamino susikrovus, nei eurų išsikeitus, plius dar reik nulėkt į paštą, vienai mamytei išsiųst siuntinį. Oojojoj tiesiog noris uždainuot
sarkastiškai "Eeeeeeeuphoooooooriaaaa"!!!!!

 Nu žo.... guliu užkėlus kojas aukštyn, giliai kvėpuoju ir kontempliuoju su visata, kad tik viskas būtų gerai!! Nes gi svarbiausia yra požiūris. Kaip tikėsi - taip ir bus, ir šiaip..ką čia beprisvarstysi, jaudinsies, suksi galvą, vistiek bus kaip bus :)

Tėveliai

Nieko nėra gražiau už tėtį vedantį savo baubošiuką už rankytės, ar stumiantį vėžimėlį. Kuo toliau, tuo dažniau regiu šį vaizdą, ir mano širdis tiesiog salsta tokiais momentais. Tikriausiai ne aš viena lydausi nuo tokio vaizdo, nes tėtis + vaikas = totalus gėris.

Kovo 11toji buvo gražiai saulėta ir tikrai šventiška. Bernardinų sodas buvo perpildytas lyg Basanavičiaus gatvė Palangoje per Liepos 6tąją. Milijonas vėžimėlių, lakstančių vaikų, gražių šunų, naujų jaunų įsimylėjelių ir jau pagyvenusių porų. Ir tik sekundė masinio išgaščio kai gaudinančiai praskrido du naikintuvai.Visos mamos kaip susitarę chillino, o tėvai gainiojo vaikus. Va kur tikroji šventė!!

Ir didžiajai kulminacijai, tečiai netgi mamas vakare išleido nuo vaikų pabūti. Nulėkėm į  soulboxą nealkoholinių mojito ir morkų pyrago paskanauti. Net viena ausim gridėjom kokio tai lounge minimal bumčiko. Kalba vistik sukosi apie vaikus, bet linksmiau gi negu skype :))))))

Dienos vis ilgėja ir gražėja!! Iki kitų susitikimų!!

Vaikystės takais (tik jau vaikystė ne mano, o dukros)

Keista. Išties labai keista, kad mano dukrai jau metukai, o aš vis dar nesuvokiu esanti mama. Na kaip, suvokti suvokiu, bet nesijaučiu tokia jau itin brandi ir atsakinga. O gal tai tiesiog steriotipinis mąstymas? Kad turėti vaikų, tai didelė atsokomybė? Atseit reikia namą pastatyti, medį pasodinti, automobilį gerą isigyti, karjerą sėkmingą padaryti, o tada jau vaikai. Tai vat aš nieko neturiu, ir kaži ar kada turėsiu, taigi ir labai mamiška nesijaučiu.

Bet visgi..buvome pasivaikššioti prie Klovinių užtvankos, prie kurios praleista tikrai ne viena vasaros diena paauglystėje. Daug kartų šokinėta nuo liepto, degintasi prieš saulytę, daug kavalierių sutikta. Vaikštau aš tais takais, prisiminimais, ir suvokiu, kad tai niekada nebegrįš. Nuo šiol mano prisiminimai bus kaip aš čia vaikščiojau su Mėja.

Diena buvo šiek tiek apniukusi, bet kuo toliau tuo labiau išmokstu nebekreipti dėmesio į orą. Jeigu tik ne audra už lango ir ne vėtra, lendam i lauką, svarbu tik tinkamai apsivilkti.

Ir žinoma, kasdien vis labiau svajoju apie vasarą. Mano vaizdiniuose, šiltas vasros rytas, kokia šešta valanda, saulė šviečia, pukščiai čiulba. Mes atsikeliam, pasidarom pusryčius, susikraunam juos į pintinėlę,pasiimam dekutį ir maunam pro duris, pušynėlio, gėlėtų pievų link, ir grižtam namolio tik pietų miegui. Ech.. greičiau!!!

Draugai

Kai tik gimė Mėja, ji jau turėjo draugą. Draugo vardas Kristupas. Kristupas už Mėja vyresnis, berods septyniais mėnesiais. Kai Mėja gimė, Kristupas jau buvo didelis, nelabai jie turėjo bendrų interesų kartu draugauti.

 Tada mes augom augom, keitėmės visaip, bandėm visais būdais susidraugauti, nors koją kišo visokie nesklandumai : amžiaus skirtumas, pietų miegas nevienodu metu, taip pat ir valgymai, skirtingi miestai ir įvairiausios ligos. Kristupėlis pasiligojęs buvo, ir ligoninėj teko pagulėti, žodžiu, šiandien išaušo tikroji "Draugo diena".

Saulė švietė, dangus buvo giedras, pagaliau draugai abu tame pačiame mieste, ir praktiškai tame pačiame rajone. Nusprendėme pagaliau susitikti, beveik po trijų mėnesių didžiulio tarpo. Prie didelio bokšto.

Mėja pirmą kartą ėjo įsikibusi mums į rankas, kas buvo be galo malonu (beja, ji vakar pirmą kartą užmigo pati, nemaitinant). Na žodžiu, ėjom mes į susitikimą prie didelio bokšto, susikibę rankomis, sustodami karts nuo karto, rankiodami pagaliukus ir akmenukus pakelėje.

Ir ka? Jie jau lygiaverčiai. Gali kuo puikiausiai kartu žaisti, lakstyti, o mamos kartu sėdėti ir plepėti. Tuo labiau, kai turėjome tėtį, kurios leido mums tuo pasimėgauti.. Ech.. kaip senai buvo svajota apie tokią dieną. Ir štai ji čia!!!

Vaivarai nėra Girtuoklės

Šiandien matyt yra viena iš tų ribinių dienų, kada norisi kažko naujo, kažko įkvėpiančio, kai turi įvykti kažkoks lūžis. Dažniausiai permainos ateina tada, kai užklumpa  bėdos. Tai vat ir guliu sau grieždama dantimis iš skausmo, nes koks tai velnias įlindo į mano kojas, ir kelinta diena nenori iš jų išlįsti.

Žinoma, pati kalta. Kaip ir dėl viso kito savo gyvenime. Juk viskas turi atoveiksmį. Norėjau gi būti graži ir liekna ant vasaros, išbėgau kelis kartus pabėgioti ir  va prisibėgiojau tiek, kad net paeiti nebeišeina.. Kojos niekada nebuvo mano stiprioji vieta, plius beveik šeši metai stovimo darbo, nėštumas bei iki šiol maitinimas krūtine matyt išplovė iš manęs paskutines kalcio atsargas.

                                                        Aš ir dukrelė Mėja Zarasuose.

Esu mėgėja prie kompo pasedėti, ir kuo daugiau prie jo sėdžiu, tuo labiau suprantu, kiek tuščiai laiko aš prie jo praleidžiu. Sakau reikia pabandyti rašyti (tiksliau, su gimtadieniu prieš porą savaičių gavau knygą , kurią turėčiau rašyti, bet palikau ją Vilniuje, o dabar esu Utenoje). O juk rašyti negali kasdien apie tą patį voratinklį kampe už spintos. Manau tai turėtų pamotyvuoti mane kasdien ieškoti kažkokio krislo kasdienybėje, pastebėti tai, kas buvo visada, bet nemačiau.

 Kaip anądien einu pro šalia esantį namą, prie kurio gyvenu jau dvidešimt šešti metai, ir žiūriu tame kieme auga didžiulė eglė, kokių penkių metrų aukščio. Galvoju, iš kur ji čia? Niekada nebuvo.. Bet ką bandau apgauti, niekas gi jos neatvežė ir neįkasė tokios didelės, ji jau čia buvo senai, augo bujojo ir kerojosi sau vieniša.

Taip tikriausiai ir mano saviraiška nuo mokyklos baigimo kažkur vis augo užsisklendusi slapčiausiame kamputyje nepastebėta, užguita. Ji graužė mane iš vidaus kasdien vis labiau ir labiau, kodėl aš nieko nedarau. Šiandien aš prieš ją nebeatsilaikiau.

Gyvenu aš paprastai, ir gana neįdomiai, tikrai. Bet.. Visada stengiuosi išlikti pozityvi! Bandysiu dalintis savo ir savo šeimos kasdienybe su jumis karts nuo karto. Na, o jau kaip pavyks, tai jau čia jums bus spręsti, ne man.

                                                 Kokie 2008m., kai buvom jauni ir nevedę

Ai, o Vaivarai, tai tokia mūsų su vyru sena bendra klyčka, kai prieš kokius gerus aštuonerius metus  draugė norėjo kviesti Aivarą, o aš esu Vaiva ir ji netyčia pasakė "Vaivarai,..", tada buvo daug juoko ir gerų emocijų, kurios tikiuosi nepaleis manęs ir rašant šitą mini dienoraštį. Su Vaivorais aka Girtuoklėmis tai nieko bendra neturi. Nors kol neturėjome dukrytės, gyvenome gana šelmiškai išties.
Tai va taip ir gimė vaivarai.blogpot.com , nes "baubošiukas", "bangelės" bei "pilka/balta" jau buvo užimti. Na ką, iki kito karto!