Ryt su Mėja skrendam pas draugę į Belgiją. Skrydis man bus tikras iššūkis. Baisoka vienai skristi su vaiku pirmą kartą, tuo pačių tempti lagaminą ir dar skaudančias kojas paskui save. Gal dar taip nesijaudinčiau jeigu manoji padauža nebūtų tokia Zosė. Jai viskas įdomu kas nauja, reikia pažiūrėt, paliest, o jeigu neleidi - paleidžia tokias dūdas!! Kažkodėl man prieš akis iškyla toks vaizdinys : bėgioju pirmyn-atgal per tą lėktuvo taką paskui vaiką, Mėja krykštauja,čiupinėja kiekvieno bedrakeleivio batų sagtį, o aplinkiniai dūsauja iš nepasitenkinimo. Tokiu atveju, būtų tikrai gėda pelėda. Planuoju prisirašyt į telefoną kokių multikų, ir gal taip bandyt prastumt laiką.
Dar įsivaizduoju tokį senarijų, kad ji ima ir nulūžta tame lėktuve nakties miegui, nes skrydis 21.00 h.Būtų tikrai super!! Bet kaip tada ją prikelti po pusanrtros valandos, apvilkti, išsinešti iš orouosto ir tada vėl automobiliu važiuoti valandą laiko?? Oh..
Žinoma, dar nesu nei bilietų atsispausdinus, nei lagamino susikrovus, nei eurų išsikeitus, plius dar reik nulėkt į paštą, vienai mamytei išsiųst siuntinį. Oojojoj tiesiog noris uždainuot
sarkastiškai "Eeeeeeeuphoooooooriaaaa"!!!!!
Nu žo.... guliu užkėlus kojas aukštyn, giliai kvėpuoju ir kontempliuoju su visata, kad tik viskas būtų gerai!! Nes gi svarbiausia yra požiūris. Kaip tikėsi - taip ir bus, ir šiaip..ką čia beprisvarstysi, jaudinsies, suksi galvą, vistiek bus kaip bus :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą