Keista. Išties labai keista, kad mano dukrai jau metukai, o aš vis dar nesuvokiu esanti mama. Na kaip, suvokti suvokiu, bet nesijaučiu tokia jau itin brandi ir atsakinga. O gal tai tiesiog steriotipinis mąstymas? Kad turėti vaikų, tai didelė atsokomybė? Atseit reikia namą pastatyti, medį pasodinti, automobilį gerą isigyti, karjerą sėkmingą padaryti, o tada jau vaikai. Tai vat aš nieko neturiu, ir kaži ar kada turėsiu, taigi ir labai mamiška nesijaučiu.
Bet visgi..buvome pasivaikššioti prie Klovinių užtvankos, prie kurios praleista tikrai ne viena vasaros diena paauglystėje. Daug kartų šokinėta nuo liepto, degintasi prieš saulytę, daug kavalierių sutikta. Vaikštau aš tais takais, prisiminimais, ir suvokiu, kad tai niekada nebegrįš. Nuo šiol mano prisiminimai bus kaip aš čia vaikščiojau su Mėja.
Diena buvo šiek tiek apniukusi, bet kuo toliau tuo labiau išmokstu nebekreipti dėmesio į orą. Jeigu tik ne audra už lango ir ne vėtra, lendam i lauką, svarbu tik tinkamai apsivilkti.
Ir žinoma, kasdien vis labiau svajoju apie vasarą. Mano vaizdiniuose, šiltas vasros rytas, kokia šešta valanda, saulė šviečia, pukščiai čiulba. Mes atsikeliam, pasidarom pusryčius, susikraunam juos į pintinėlę,pasiimam dekutį ir maunam pro duris, pušynėlio, gėlėtų pievų link, ir grižtam namolio tik pietų miegui. Ech.. greičiau!!!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą