Vaivarai nėra Girtuoklės

Šiandien matyt yra viena iš tų ribinių dienų, kada norisi kažko naujo, kažko įkvėpiančio, kai turi įvykti kažkoks lūžis. Dažniausiai permainos ateina tada, kai užklumpa  bėdos. Tai vat ir guliu sau grieždama dantimis iš skausmo, nes koks tai velnias įlindo į mano kojas, ir kelinta diena nenori iš jų išlįsti.

Žinoma, pati kalta. Kaip ir dėl viso kito savo gyvenime. Juk viskas turi atoveiksmį. Norėjau gi būti graži ir liekna ant vasaros, išbėgau kelis kartus pabėgioti ir  va prisibėgiojau tiek, kad net paeiti nebeišeina.. Kojos niekada nebuvo mano stiprioji vieta, plius beveik šeši metai stovimo darbo, nėštumas bei iki šiol maitinimas krūtine matyt išplovė iš manęs paskutines kalcio atsargas.

                                                        Aš ir dukrelė Mėja Zarasuose.

Esu mėgėja prie kompo pasedėti, ir kuo daugiau prie jo sėdžiu, tuo labiau suprantu, kiek tuščiai laiko aš prie jo praleidžiu. Sakau reikia pabandyti rašyti (tiksliau, su gimtadieniu prieš porą savaičių gavau knygą , kurią turėčiau rašyti, bet palikau ją Vilniuje, o dabar esu Utenoje). O juk rašyti negali kasdien apie tą patį voratinklį kampe už spintos. Manau tai turėtų pamotyvuoti mane kasdien ieškoti kažkokio krislo kasdienybėje, pastebėti tai, kas buvo visada, bet nemačiau.

 Kaip anądien einu pro šalia esantį namą, prie kurio gyvenu jau dvidešimt šešti metai, ir žiūriu tame kieme auga didžiulė eglė, kokių penkių metrų aukščio. Galvoju, iš kur ji čia? Niekada nebuvo.. Bet ką bandau apgauti, niekas gi jos neatvežė ir neįkasė tokios didelės, ji jau čia buvo senai, augo bujojo ir kerojosi sau vieniša.

Taip tikriausiai ir mano saviraiška nuo mokyklos baigimo kažkur vis augo užsisklendusi slapčiausiame kamputyje nepastebėta, užguita. Ji graužė mane iš vidaus kasdien vis labiau ir labiau, kodėl aš nieko nedarau. Šiandien aš prieš ją nebeatsilaikiau.

Gyvenu aš paprastai, ir gana neįdomiai, tikrai. Bet.. Visada stengiuosi išlikti pozityvi! Bandysiu dalintis savo ir savo šeimos kasdienybe su jumis karts nuo karto. Na, o jau kaip pavyks, tai jau čia jums bus spręsti, ne man.

                                                 Kokie 2008m., kai buvom jauni ir nevedę

Ai, o Vaivarai, tai tokia mūsų su vyru sena bendra klyčka, kai prieš kokius gerus aštuonerius metus  draugė norėjo kviesti Aivarą, o aš esu Vaiva ir ji netyčia pasakė "Vaivarai,..", tada buvo daug juoko ir gerų emocijų, kurios tikiuosi nepaleis manęs ir rašant šitą mini dienoraštį. Su Vaivorais aka Girtuoklėmis tai nieko bendra neturi. Nors kol neturėjome dukrytės, gyvenome gana šelmiškai išties.
Tai va taip ir gimė vaivarai.blogpot.com , nes "baubošiukas", "bangelės" bei "pilka/balta" jau buvo užimti. Na ką, iki kito karto!