Kai tik gimė Mėja, ji jau turėjo draugą. Draugo vardas Kristupas. Kristupas už Mėja vyresnis, berods septyniais mėnesiais. Kai Mėja gimė, Kristupas jau buvo didelis, nelabai jie turėjo bendrų interesų kartu draugauti.
Tada mes augom augom, keitėmės visaip, bandėm visais būdais susidraugauti, nors koją kišo visokie nesklandumai : amžiaus skirtumas, pietų miegas nevienodu metu, taip pat ir valgymai, skirtingi miestai ir įvairiausios ligos. Kristupėlis pasiligojęs buvo, ir ligoninėj teko pagulėti, žodžiu, šiandien išaušo tikroji "Draugo diena".
Saulė švietė, dangus buvo giedras, pagaliau draugai abu tame pačiame mieste, ir praktiškai tame pačiame rajone. Nusprendėme pagaliau susitikti, beveik po trijų mėnesių didžiulio tarpo. Prie didelio bokšto.
Mėja pirmą kartą ėjo įsikibusi mums į rankas, kas buvo be galo malonu (beja, ji vakar pirmą kartą užmigo pati, nemaitinant). Na žodžiu, ėjom mes į susitikimą prie didelio bokšto, susikibę rankomis, sustodami karts nuo karto, rankiodami pagaliukus ir akmenukus pakelėje.
Ir ka? Jie jau lygiaverčiai. Gali kuo puikiausiai kartu žaisti, lakstyti, o mamos kartu sėdėti ir plepėti. Tuo labiau, kai turėjome tėtį, kurios leido mums tuo pasimėgauti.. Ech.. kaip senai buvo svajota apie tokią dieną. Ir štai ji čia!!!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą