Uzsidejau Mejai dovanota stiklini angeliuka, kuri padare vyro teta, todel tikejau, kad bus ikrautas teigiamos energijos ir pades.
Dekoju Dievui, kad nors drauges, pas kuria skridome, draugas skrido tuo paciu reisu. Tai nors su lagaminu padejo. Atgal zadu pasiimti kokia maza kuprinyte. Jeigu buciau buvus viena, tai tikrai nezinau kaip viskas butu pasibaige.
Isvedziau tokia teorema : su metu laiko vaiku skristi yra nepatogiausia ir sudetingiausia ( juk kol dar nevaiksto tai turi ant ranku ar vezimuke ir ramu, o jei vaikas jau kokiu dvieju metu tai gali bent jau susikalbeti su juo kazkaip pasakyti kas kaip bus).
Na o su sita mano cikittita tai ojojoj, toks vaizdas, kad nuo grandines atitrukus, tik paleidi, tai varo tiesiai kiek akys uzmato, o jei pagauni ir laikai ant ranku spardosi, zviegia ir kanda..buvo tikrai nelabai malonu. Pati nesitikejau to is savo vaiko..
Lektuvas zinoma velavo..ji vis labiau draskesi, man daresi vis labiau karsta su striuke ir dar visom tasem. Nu kaip kupranugaris dykumoj, atsakau!
Galiausiai ilipom, ir rodes, kad viskas kaip ir gerai, pakilimas, kurio labiausiai bijojaum praejo sklandziai, neverke nieko, bet..mazdaug apie 23h atejo jos miego metas ir matyt nuovargis, ispudziai padare
savo.Klyke net duso, kokias 20min, nesigedinau nei maitinti, bet taip uzsizviegus buvo, kad nei papulio nenorejo, galiausiai isiuliau ir uzmigo. Buvo ramu kokias 20min, kol kazkas kazko nepranese per garsiakalbi, ir ji nubudo kaip zombis raudonom akim. Apsizvalge visa drebedama ir vel viskas nuo pradziu : bliovimas iki dusimo...
Kosmaras...vel pavyko nuraminti ir uzmigo. Nepraejo nei 15min ir nusileidom. O fak galvojum vel ja kelt...na prikeliau siaip ne taip, nebeverke, as net itariu kad ji miegojo, tik atsimerkusi, nes isvis nejudejo. Nei garselio neisleido, tik ziurejo kazkur i toli i viena taska..
Gaila mazutes, o ir negaliu pagalvoti kaip reikes grizti atgal, kai teks keltis 4ta valanda nakties.. Zodziu, gal zinot kas turi teleportacijos koki irengima???!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą